rumba

1 rumbà sf. (4) NdŽ žr. 1 rumbas: 1. N Ant kaktos rumba nuo skiedrantos, t. y. retys J. Ant sturplio arklio rumbos nuo botago išsimetusios J. Kad rėžė – nugaroj ir rumbà iššoko Slnt. Kai gausi botagu, galėsi džiaugtis rumbomìs Brs. Pastipusi ir ranka: kad užkirto su botagu par šonus, tai tuoj rumbà kaip vėdaras iššoko Brs. Taip gavo su botagu per sprandą, kad rumba kaip pirštas iššoko Rt. Užgijus žaizdoms, pasiliekta kietos rumbos ir karpos Tl. Blauzdose susimetė rumbos tokios, pupurai Šts. Skrandžio rumba, sako, skani esanti Šts. Šaknis kopūsto rumbomis apaugo, t. y. nurumbėjo J. Kad ta tošė senstančiam ir eitančiam į drūktį medžiui išpleišės ir iš to rasias ant medžiu gumbai, rumbos, ruopos ir kietymės, tus reik tujau nuvokti S.Dauk. ^ Nevykęs ar supykęs toks it skrandžio rumba Šts. Skrandžio rumbà, ežio bamba, pažardės paršelis (juok.) Ms. 2. Tas liežuvelis plept užkris į tą rumbẽlę Yl. ║ Ap[v]aliai ka siūsi, būs rumbà Ms. 3. Dabar gimęs, o kamino rumboms bėgio[ja] – tatai vaikas! Dr. 4. MŽ, Brs Nebūs rumbõs išmanyti, jei drobulę susiūsi pelatakiu Žd. Čia toki stora rumbà eina par vidurį Ms. 5. N.

◊ žẽmės rumbà bot.

1. P, Ak, LFII354 Šrebero viksva (Corex praecox): Vasarojų sėk, į žemės rumbą nusiveizėjęs Šts. Jau žẽmės rum̃bos žydi, galima karves varyti ginti [į ganiavą] Grg. Žemės rumba auga važiuojamose vietose Žeml. [Žemės] rumbõs paėdus, karvių y[ra] riebesnis pienas Trk. [Žemės] rumbos žyda geltonai, veikiai nudulka Trk.

2. MitII140(Prk), LBŽ viksvuolė (Cyperus).